Vilniaus vaizdas 
Galima žvelgti į daiktą ir matyti tiktai objektą, tačiau galima išvysti ir jausmą. Išsaugoti šį jausmą savyje ir perduoti kitiems. Jausmas primins Vilniuje išgyventus potyrius, sutiktus žmones, juos supančią aplinką. Jausmas ir yra tikroji tiesa, o ne vaizdas, kuris nuolat rekonstruojamas, ir ne visos detalės sugrįžta į tas pačias vietas. Camera obscura principu sukurta Vilniaus vaizdo suvenyro idėja yra nuolat kintantis miesto fragmentų kaleidoskopas: sostinės fragmentai sukrenta į vis kitokį koliažą, miestas neturi lygaus horizonto, todėl tai - jausmų kompozicija, reflektuojanti besikeičiančią realybę. Svarbiausia yra ne pamatyti, o pamačius patirti jausmą. Projekto metu sukurtus atvirukus visi norintys gali pasiimti ir išsiųsti. Išsiųsti žinią apie miestą - išsiųsti jausmą. O likę vokai ir atvirutės, blaškomi vėjo ir lietaus šuorų, bus nupūsti kartu su lapais - liks tik prisiminimai. Suvenyro kūrybinė grupė: vadovas Arturas Valiauga (Lietuva), dalyviai Rodolfo Viola (Italija), Gianluca Sclafani (Italija), Dovilė Cibulskaitė (Lietuva), Rugilė Norkutė (Italija/Lietuva). Vilniaus garsas 
Užmerkite akis ir klausykitės Vilniaus. Miestas ryte ir miestas naktį. Miestas judrioje miegamųjų rajonų gatvėje ir miestas atokiame Užupio kieme. Atėję į gerai pažįstamą vietą, vargu ar vien pagal garsus pasakysite, kur esate - atsimerkus atsivers kitoks miestas. Vilniaus „muzikinio takelio" konstruktyvinė idėja - sutartinė, kuri geriausiai įkūnija miesto kaip disonansinės struktūros galutinį suvedimą į darną. Vilniaus sutartinėje nėra įprastų muzikinių motyvų. Mašinų urzgimą ar varpų aidą išgirsite daugelyje miestų, tačiau toli gražu ne visur pokši kapojamos malkos, o brėkštantį rytą liudija gaidžio trimitas. Net aukštakulnių kaukšėjimas gatvėse, stotelių pranešėjos balsas troleibusuose, šviesoforo signalas turi savo sąsają su Vilniumi ir pasakoja miesto istoriją bei identitetą. Įrašyti garsai liudija skirtingas Vilniuje gyvenančias kultūras, tautines mažumas ir religines konfesijas bei visame mieste tvyrančią daugiaspalvę nuotaiką. Kiekvienas šios sutartinės garsas primins tam tikrą Vilniaus vietą, atskilusią šaligatvio plytelę, sutikto žmogaus šypseną, miestą dalijančios upės vingį. Suvenyro kūrybinė grupė: vadovai Antanas Kučinskas (Lietuva) ir Lina Lapelytė (D. Britanija/Lietuva), dalyviai Lucy Pawlak (Didžioji Britanija), Sophie Andersson (Švedija), Laura Mello (Vokietija), Ignas Kozlovas (Lietuva). Vilniaus kvapas 
Kvapas - tai atminties konteineris, dėžutė galvoje, ją kurį laiką nešiojamės savyje. Laikui bėgant dėžutė mažėja, traukiasi ir gali visai išnykti. Norisi prisiminti vietas, ten patirtas jausmų ir išgyvenimų bangas, bet sugrįžti nepavyksta - tiltai sueižėjo, o sudūlėjęs kilimas nebepakyla... Tačiau sugrąžinti gali kvapas, netikėtai aptiktas seniai nudrengtų džinsų galinėje kišenėje arba ant palangės. Vėl atgyja vaizdai ir pojūčiai... Vilniaus kvapą įprasminančio suvenyro idėja - kvapas, kuriame užkoduoti du miestai. Senasis Vilnius, kvepiantis truputėliu odos nuo senovinių knygų, universiteto rankraščiais, iš bažnyčių, cerkvių ir sinagogų sklindančiu salsvumu. Šmėkšteli pievelės kvapas nuo Vilnelės kranto - tai naujasis Vilnius dvelkia greičiu ir judesiu. Kryžkelės vėjas gali atnešti žolės ir gėlių gaivumo, asfalto kvapą. Saulė ir vėjas keičia viską. Lieka tik jausmas, kai sėdėjai prie upės ir ištraukęs žolės stiebelį iš pievos, užuodei dalelę Vilniaus. Taip nutiesiamas prisiminimų ir pojūčių kelias. Suvenyro kūrybinė grupė: vadovės Audronė Alijošiutė ir Laimė Kiškūnė (Lietuva), dalyviai Monika Wocial (Lenkija), Lukas Kolmogorcevas (Lietuva), Chris Thomas (JAV), Jolanta Vasiliauskytė (Lietuva). Vilniaus skonis 
Skonis jungia visus pojūčius. Matydamas, liesdamas, girdėdamas ir uosdamas mintyse jauti ir skonį. Jis nebūtinai asocijuojasi su valgytu maistu ar ragautu gėrimu. Miestas dovanoja skonį vaizdiniais. Viešai švenčiama vestuvių puota palieka saldų skonį, o istoriniais mūšiais žymi miesto vietovė burnoje išsaugo krauju prasmilkusį rūgštumą. Visa tai įprasminta dviem Vilniaus skoniais - dviem Neries krantais, kuriuos sujungia tiltas ir prisipažinimai meile. Viename „krante" - duonos riekelės: tai tradicija, senamiestis, miestas, kuris branginamas it duona kasdienė. Kitame - stiklainėliuose įkomponuoti Vilniaus skonio džemai, atspindintys atvykusių į miestą norą „laižyti" miestą. Tai - Vilniaus skonio idėja, reprezentuojanti labiausiai charakteringas miesto vietas. Kaip jos ragaujamos, čia jau kiekvieno skonio reikalas. Galima tiesiog stovėti ant tilto ir mėgautis ant duonos užteptu džemu - juk taip ir atpažįstamas tikrasis Vilniaus skonis. Suvenyro kūrybinė grupė: vadovė Rasa Alksnytė (Belgija/Lietuva), dalyviai Ron Yosef (Izraelis), Gabriele Zanoni (Italija), Kiki Petratou (Olandija), Gleb Solntsev (Rusija). Paliesti Vilnių 
Lytėjimas - ilgalaikis, o ne momentinis. Prisiliesdamas gauni žinutę, kurią gali išsaugoti savyje. Jei nori paliesti miestą - paliesk jame gyvenantį žmogų. Juk be žmogaus nėra miesto. Jei nebijai liesti, žmoguje gali atrasti visą miestą. Vilnietis - tai ne kunigaikštis ar vaidila. Vilniečio tapatybė itin savotiška - jis novatorius, tačiau kiek senamadiškas, jis rimtas, tačiau kartu ir melancholiškai besišypsąs. Paliesk vilniečio portretą ir pažinsi šį miestą. Šiuo portretu gali būti kiekvienas vilnietis - būtent jis ir yra tikrasis žinios apie miestą skleidėjas. Leidęs paliesti save, paliksi žinią apie Vilnių. Kiekvieno vilniečio portretas amatininkų rankų prisilietimu gali būti paverstas Vilniaus smiltele - suvenyru, kuris lydės miesto svečią bet kuriame pasaulio krašte. Su vilniečio portretu galima pasišnekučiuoti, išgerti arbatos arba tiesiog kartu nebyliai pasėdėti žvilgsniais nulydint skubančias mašinas ar kupranugarių vilkstinę. Vilniečio portretas - tai ieškojimas, eksperimentas, nebylus bandymas kalbėti apie svarbiausias vertybes. Apie galimybę prisiliesti prie žmogaus, jį apkabinti ir pajusti šilumą, o ne banknotais aplipusį šešėlį, valdomą akcijų kursų kreivių. Paliesti žmogų - paliesti Vilnių. Suvenyro kūrybinė grupė: vadovė Eglė Bogdanienė (Lietuva), dalyviai Carolina Luciow (Italija), Davor Sanvincenti (Kroatija), Cristina Koszti (Rumunija) ir Eglė Skuodaitė (Italija/Lietuva). | 
